Blue Flower

Platelių ežero gyventojai

Tik iš beržoriškės Onos Žvirzdienės (1894-1980) esu girdėjusi apie ežero jautį.

 

Vasaros naktimis, per pilnatį, vidurnaktį iš Platelių ežero į Beržoro ežerą upeliu atbrenda didžiulis juodas jautis. Įbridęs į Beržoro ežerą, sustoja, atsigeria, pastovi iškėlęs galvą ir kad sumauros! O paskui neskubėdamas brenda atgal…
Spėju, kad šis Jautis atsimena tuos laikus, kai nuo Platelių ežero dar nebuvo atsiskyrę aplinkiniai ežerai. O iš kokių laikų ežero Ponas (kiti sako – Valdovas, Ponaitis, Velnias, Velniukas) – visai neaišku. Žinoma tik tiek, kad jis saugo nuskendusius varpus.

Tų nuskendusių varpų ežere yra iš senų senovės. Juk į ežerą nugriuvo Medsėdžių Šventorkalnio bažyčia. Į žemę – į ežerą – nugrimzdo ir Platelių Šventorkalnio bažnyčia. Pasakojama, kad sumos metu jų varpai dar tebeskamba. O per Velykų Prisikėlimą prie Pilies salos iškyla net bažnyčia, apie ją eina procesija su vėliavomis ir skamba, skamba varpai!.. Tik kad triukšmo visokio vis daugėja. Ir varpus vis rečiau kas beišgirsta…Jeronimas (1904-1996) ir Jonas (1913-1993) Užpaliai pasakojo, kad seniai, gal prieš kelis šimtus metų, užsisakę plateliškiai bažnyčiai didelį varpą. Sumokėję meistrui kiek derėta, bet nepridėję magaryčių. Tai šis supykęs ir užkeikęs varpą: kad tavęs neparvežtų! Iš Telšių į Platelius vežę žiemą. Tiesiai, per ežerą. Nei iš šio, nei iš to giliausioje vietoje, Nalijoje, varpas išriedėjo iš rogių, pralaužė ledą ir nuskendo. Kur ten beištrauksi… Gavo kitą plateliškiai užsisakyti. Meistrui magaryčių pridėjo – ir laimingai parvežė. Tik kai tuo antruoju skambins, ežere skenduolis atsilieps – dejuos: „Brolau, skendau!.. Brolau, skendau!..” Praėjo daug laiko. Pasakojama, kad kas 300 metų skenduolis galįs išeiti į krantą. Vieną kartą moteris skalbėsi ežere. Tik mato – bangų varomas atrieda varpas! Jau norėjusi peržegnoti (ir būtų nuėmusi kerus), bet kažkas pakrantėje, čia pat už nugaros, sužmėžavo, lyg sušneko. Žmogus – ne žmogus… Moteris atsisuko. Tas kažkas – toks juodas ponaitis – tik nusikvatojo, apžergė vandeny varpą ir nujojo į gelmę…

Dar yra pasakojama, kad ežere per Pirmąjį pasaulinį karą paskendęs vokiečių vežtas varpas…

 

Šiaip ar taip, bet apie paskendusį varpą žinojo ir grafas. Pasamdė narus, šie surado varpą, pririšo virvę, ir valtyse sėdėję vyrai pasiruošė traukti, bet… nebetraukė, nes staiga prie varpo pasirodė juodabarzdis ponas ir tarė: „Pasakykit grafui: jei iškels varpą, užliesiu visus Platelius!” Pabūgo ir narai, ir grafas. Narai nurišo virvę, ir varpas liko ežere. (Girdėjau, kad jau porą vasarų bando varpo ieškoti šių dienų narai. Abejoju, ar jiems geriau seksis…)
Tai, anaiptol, ne visi legendose, sakmėse, padavimuose minimi ežero gyventojai. Prisiminkime Vienuolio „Platelių ežero paslaptį”: juk romantiškasis Gervazas ežere vis dar tebelaukia, kad grafaitė ištesėtų žodį. (Pora žmonių man yra kategoriškai tvirtinę, kad Gervazo meilės istoriją esą girdėję dar iki legendos parašymo. Bet žmonių atmintis kartais suklysta. Rašytojo sūnus Stasys Žukauskas neabejojo, kad atostogaujančio tėvelio Plateliuose parašyta Gervazo ir Zifrinos istorija yra grynai kūrybinės fantazijos vaisius. Turbūt taip ir yra).

 

… Ir, žinoma, ežeras pilnas tikrųjų gyventojų – žuvų. Visokių jų yra: lydekų, ešerių, raudžių, seliavų, sykų ir kitokių. Tik niekas nepagauna užburtųjų karšių.

Antanas Katkus (g. 1931 m.) pasakojo, kad buvę taip: Grafas išnuomojęs ežerą žvejams ir leidęs gaudyti visas žuvis, išskyrus karšius. O kai šie kartą prie Pilies pagavę tokių gražių karšių, prižiūrėtojai liepę paleisti. Supykę žvejai užrišo tinklo galą, įrakino spyną ir užkeikė: „Kad jūsų niekas nepagautų!”

… Niekas niekada niekaip nėra pagavęs ir nepagaus ežero Jaučio ar Kiaulaitės, Ponaičio ir Gervazo. Nesu girdėjusi, kad kas nors būtų pagavęs ir karšių. Užkeikimas tebeveikia.

 

Ekologiško kempingo redakcija 

Informacijos šaltinis: samogit.lt