Blue Flower

Platelių pilies karalienė

Ežero salos turi istorijas, paaiškinančias jų vardus. Ubagsalė susijusi su Žemaičių Kalvarijos atlaidų ubagais. Į Briedsalę atbrisdavę briedžiai. Veršių saloje augindavę veršius. Pliksalėje plakę plikus baudžiauninkus. Gaidsalėje pasirodęs didelis gaidys – o gal ten laikę vištas… Daugiausia pasakojimų apie Pilies salą.

Tik Stanislovas Plaipa (1906-1995) yra sakęs, kad Pilyje buvo saugoma pagrobta Birutė, kol Kęstutis susitarė su žyniais ir šie leido kunigaikščiui vesti vaidilutę…

Apie Pilies karalienę-raganą žino visi plateliškiai. Jodinėjo ji balta kumele, kuriai nereikėjo žemės – bėgdavo vandeniu. Ir nušauti niekas nei karalienės, nei kumelės negalėjo. Vieni sako, kad kulkos jų neėmusios, kiti girdėję, kad kulkos grįždavusiuos atgal – ir turėjo žūti tas, kas šovė… Vieni sako, kad ragana buvusi švedų karalienė. Kiti pasakoja, kad Pilį ir karalienę puolę švedai…

Tačiau kai vieną kartą Pilį vėl užpuolė priešai, karalienė suprato, kad jie užims Pilį. Pasiėmė tada brangiausius daiktus („auksus”), sėdo ant kumelės ir ėmė joti į šiaurinį ežero galą. Bet ties nedideliu rytiniu Šeirių pusiasaliu kulka pataikė kumelei į kaktą, ir kumelė kartu su karaliene-ragana paskendo. Kodėl tą kartą kulka buvo stipresnė už karalienės burtus, paskojama įvairiai. Vieni girdėję, kad šautuvą kareivis užtaisęs savo mundieriaus sidabriniu guziku. Kiti sako, kad jis šovęs kviečio grūdu. O dar kiti tvirtina, kad kareivis turėjęs maišely savo žemės; pasipylė ją ir, stovėdamas ant savo žemės, nugalėjęs burtus.

Nežinau, kur teisybė. Tik visi plateliškiai žino, jog Šeirių Kumelkaktės pusiasalis taip vadinasi dėl to, kad prie jo nuskendo karalienės baltoji kumelė. Kai kas yra girdėjęs, kad pati karalienė tąkart likusi gyva. Ir Šeirėse, ir Skarbo kalne esą užkasti jos turtai („auksa”). O Stanislavai Šoblinskaitei (1895-1991) dar mažai šimtametis senelis Lukauskis pasakojęs, kad kiek jis atmena, Platelių pakraštyje, gilindami Pylos griovį, vyrai iškasę auksinę pasagą. Niekas nė nesuabejojęs, kad ją pametė karalienė kumelė: kas kitas galėjo auksu kaustyti arklius!? Tik kur tą pasagą gaspadorius padėjo, Lukauskis nežinojo…

Dideli karalienės turtai yra Pilies saloje, požemiuose. Ne vieną kartą žmonės bandė juos paimti…
Trys Plokščių kaimo vyrai atplaukė į Pilį turtų ieškoti. Kasa, kasa – jau ir vidurnaktis, ir atkasė geležines duris. Apsidžiaugė, pravėrė, bet už jų – kitos durys. O prie šių staiga – du baisiausi britvonai! Nasrai raudoni, ugnys iš gerklės eina!.. Persigandę vyrai šoko bėgti, skubėjo į valtį… Pasakoja, kad kiti iš tos baimės net susirgę ir mirę.

Susitarė plaukti Pilies turtų ieškoti plateliškiai. Vienas jų buvęs Mikalauskis, kitų dviejų pavardės jau užmirštos. Nuplaukė, kasa… Kasa, kasa ir tik džingt – į kažkokį geležinį lopeta atsidaužė! Bet vyrai nespėjo nė apsidžiaugti: toks viesulas – ne viesulas pačiupo juos ir nunešė. Atsipeikėjo tik rytą, saulei tekant: vienas prie Kelmijų, kitas po Skalbyklai, trečiasis prie Kunigo upės. Ir visi stovi vandeny iki kelių. Kai dieną visi trys susitiko Plateliuose, vėl tariasi – eisim dar! Drąsūs buvo vyrai! Ir vėl kitą naktį kasa kasa – tik džingt kaip į geležį! Ir vėl – dar didesnis viesulas!.. Rytą vėl atsipeikėjo ežere, tik vietomis sukeisti; ir stovi šįkart vandeny iki pažastų! Kai vėl dieną visi susitiko Plateliuose, trečią kartą nebenorėjo beplaukti: juk aišku, kad dabar viesulas su visom galvom į vandenį sugrūs!

Sako, kad ir Pamedlinčių, ir Beržoro vyrai yra bandę laimę, bet niekas nepaėmė užburtų lobių, ir jie tebėra pily. Tiesa, laimė buvo žadėta Medsėdžių Zeniauskiui, bet šis ją pražiopsojo…

Viduržiemis, šalta naktis. Mėnesiena… Šiltoj troboj šalia žmonos saldžiai miega Zeniauskis. Tik staiga kniost: girdi – bar bar bar į langą, ir balsas: „Kelkis, Pilies turtai atidaryti!”. Klausosi atsisėdęs… Nieko – tylu. Pagalvojo, kad apsisapnavo, apsivertė ant kito šono ir užmigo. Tik vėl – bar bar bar! „Kelkis, skubėk! Pilies turtai atidaryti!” Zeniauskis jau sunerimo, žadina žmoną: motin, girdi taip ir taip… Bet dabar ši nepatikėjo: miegok, apsisapnavai! Ir vėl abu miega. Staiga kad subarbens, kad sušuks: „Skubėk, gal spėsi! Pilies turtai atidaryti!” Šoko abudu – tekinom apsirengė, pasikinkė, ir Zeniauskis išlėkė į Pilį. Kelias suvažinėtas – gal spės. Iš tolo pamatė: dega Pilies auksai! Tuoj pasileis per ežerą ir… Vos spėjo sulaikyti arklį! Subangavo, suūžė vanduo, audra baisiausia, ežeras putote putoja!.. Apsisuko Zeniauskis ir skubiai grįžo namo, džiaugdamasis bent nepaskendęs. O kai, dienai išaušus, žmogus važiavo pažiūrėti savo kelio, negalėjo atsistebėti: niekur neužpustyta, vėžės aiškiausios – atvažiuota iki ežero ir apsisukta. O ir ežeras tebėra užšalęs, storai apsnigęs, keliukas puikiausias iki pat pilies suvažinėtas… Suprato Zeniauskis, kad turtai patys ėjo jam į rankas, tik pats pavėlavo. Vis per tą žemaitišką nerangumą…

 

 

Ekologiško kempingo administracija

Informacijos šaltinis: samogit.lt