Blue Flower

Joninės Plateliuose

 

Renginio pradžia: 2010 birželio 23 d., 20:00
Renginio vieta: Plateliai
 
joninėes plateliuose

 


Juonėnės – bėrželė  23-24 dėinuom pri Plateliu ežera, šalėp jachtkluba.

 

 

Švėntė rėktous polkluora ansamblē: „Alksna“ ėr ,,Alksniukai” ėš Mažeikiu, „Platelē“ ėš Plateliu.



Pruograma

 

20:00 -   švėntės pradė: ejėms pro vartus, apsėprausėms;

20:30 -   kupouliavėms, ēnont par devynis laukus, vainėku pynėms;

21:10 -    būrėmā so kupuoliem, lingavėmuos, vainėku mietyms;

22:00 -  saulės palydiejėms;

22:20 - aukora, stebolės  ė lauža oždegėms;

22:40 - mediu lonkyms;

23:40 -  Juoniu ė Janinu sveikėnėms;

24:00 -  papartė žėida ėiškuojėms; šuokėniejėms par lauža;

02:00 -    vainėkieliu plokdyms;

01:00 -     linksmybės;

04:42 -   prausėmuos rasuo, tekontiuos saulės sotėkėms.

 

Platelē, 2010

  

Žygis aplink Platelių ežerą

Keliaujant aplink Platelių ežerą, akį džiugina kalvotas kraštovaizdis, įdomūs turistiniai objektai, patogiai įrengtos stovyklavietės, švarus vanduo. Tai žiedinis maršrutas (ilgis – apie 30 km). Juo keliaujant, galima aplankyti Platelių miestelį, Beržoro kaimą, militarizmo ekspoziciją, privačią L. Černiausko meno galeriją-kūrybines dirbtuves, Užpelkių piliakalnį, pamatyti Pakastuvos telmologinį, Laumalenkų hidrografinį, Paplatelės botaninį-zoologinį, Juodupio botaninį draustinius, Plokštinės gamtos rezervatą (primename, kad pastarajame lankytis draudžiama be Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos leidimo). Šiuo maršrutu keliauti galima savarankiškai arba su Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos gidu (teirautis Platelių lankytojų centre).

 

Zygis apie plateliu ezera image

 

Ekologiško kempingo redakcija  

   

Kunigaikščių Oginskių dvaras Plungės rajone

 Didingas ir nuostabus kunigaikščio Mykolo Oginskio dvaro ansamblis, jį supantis paslaptingas parkas yra ta ypatinga vieta, kur laikas išsaugojo ne tik materialųjį, bet ir dvasinį paveldą. [Stasė Beržonskaitė „Plungės Kunigaikščių Oginskių rūmų istorijos fragmentai“]. Plungės šiaurinėje dalyje esantis Plungės dvaro ansamblis – respublikinės reikšmės architektūros paminklas, turintis ir kraštovaizdinę vertę. Tai vienas iš ryškiausių, geriausiai išsilaikiusių XIX a. antros pusės dvarų ansamblių Lietuvoje. Parko priežiūra pastaraisiais metais rūpinasi čia veikiantis Žemaičių dailės muziejus.


Žemaičių dailės muziejus – pirmasis ir kol kas vienintelis regiono dailės muziejus Lietuvoje. Didžiąją muziejaus fondų dalį sudaro menininkų dovanoti darbai, jų kolekcijos. Muziejaus pasididžiavimas jau yra ir biblioteka, kurioje saugomos vertingos knygos iš istoriko Zenono Ivinskio, kitų žemaičių knygų kolekcijų. Muziejuje nuolat rengiamos personalinės ir grupinės profesionaliojo meno parodos bei parodos, skirtos svarbioms valstybės, Plungės krašto iškilių žmonių sukaktims pažymėti. Kas ketveri metai rengiamos pasaulio žemaičių dailės parodos.

Plungės dvaro sodyba susiformavo XIX a. Apie tai, kaip atrodė Plungės dvaro ansamblio teritorija iki XIX a. vidurio, žinių išliko nedaug. Kunigaikštis Irenėjus Oginskis Plungės dvarą nusipirko iš Aleksandro Zubovo. Irenėjaus sūnus Mykolas Oginskis pagal architekto Karlo Lorentso projektą 1879 m. ant Babrungo kranto pastatė naujus rūmus, daug kitų pastatų, įrengė parką.

Ekologiško kempingo redakcija 

  

Platelių bažnyčia


Žinios apie pirmąją Platelių bažnyčią (medinę) mus pasiekia iš XV a. 1486-1526 metų laikotarpyje ją pastatė Stanislovas Kęsgaila. Kaip rodo 1995-1997 m. Platelių Šventorkalnio ir Apvaliosios kalvos archeologiniai tyrinėjimai, pirmoji Platelių bažnyčia (arba koplyčia) galėjo stovėti ant Apvaliosios kalvos (ne Šventorkalnyje, kaip tai buvo manoma iki šiol). Manoma, kad dar anksčiau (apie XIV-XV a.) šioje vietoje buvo alkvietė. Po Žemaitijos krikšto šioje vietoje savo šventovę įsirengė katalikai. Kasinėjimų metu ant Apvaliosios kalvos surasta ir nemažai žmonių kalnų. Tai rodo, kad čia seniau buvo ir kapinės.

Kaip nurodoma „Lietuvių enciklopedijoje” (T. XXIII, p. 96), karalius Žygimantas Augustas turėjo Platelių bažnyčios patrono teisę, kurią jis kartais perleisdavo Plungės laikytojams. Karalius buvo iškėlęs sąlygą, kad pretendentai į Platelių bažnyčios kleboną vietą privalo būti lietuviai arba bent jau mokėti lietuviškai. Žemaičiuose plintant protestantizmui, Plateliai liko be kunigo ir bažnyčia buvo uždaryta, o jos turtą-beneficiją užgrobė reformacijos šalininkai. Tai rodo ir 1592-1597 metais sudarytas Žemaičių vyskupijos sąrašas, kuriame nurodoma, kad Platelių bažnyčia yra ne katalikų bažnyčios žinioje. Sustiprėjus Žemaitijoje katalikybei, čia vėl ėmė šeimininkauti krikščionys katalikai. 1598 m. Platelių laikytojo Jeronimo Valavičiaus rūpesčiu Platelių bažnyčia restauruota, jai sugrąžintas anksčiau priklausęs turtas ir padidinta bažnyčios beneficija. Tai patvirtinta ir 1598 m. vasario 17 d. Žygimanto Vazos pasirašytame akte.

1692 m. prie Platelių bažnyčios buvo įsteigta altarija. Jos išlaikymui 5420 auksinių skyrė plateliškiai Karolis ir Ieva Druskiai.

Išlikę dokumentai rodo, kad 1744 m. Platelių bažnyčią, taip kaip ir po dviejų metų pašventintą Beržoro bažnyčią, iš savo ir parapijiečių lėšų pastatė kunigas Juozapas Vaitkevičius. Spėjama, kad abi bažnyčias statė tie patys meistrai.

1777 metais to paties klebono Juozapo Vaitkevičiaus rūpesčiu Platelių bažnyčia perstatyta. Ją konsekravo Žemaičių vyskupas Lopacinskis. Daugelį metų prie Platelių bažnyčios veikė parapinė mokykla. 1853 m. ją lankė 62 vaikai.

M. Valančius yra palikęs žinių, kad 1841 m. Plateliuose klebonavo Pranas Maziulevičius. Parapija tuo laiku čia buvo didelė (jai priklausė 5827 katalikai) ir stipri – sugebėdavo išlaikyti net 4 kunigus. 1909 m. Platelių bažnyčioje pradėjo veikti naujai sumontuoti vargonai.

Plateliuose šalia bažnyčios stovi varpinė. Seniau ji garsėjo didžiuliu varpu, kurio skambesys girdėdavosi plačiose apylinkėse. Pirmojo pasaulinio karo metais varpą iš Platelių išvežė vokiečiai; yra žinių, kad jį išlydė ir po to panaudojo šovinių gilzių gamybai.

Bažnyčios šventoriuje ilsisi kai kurių buvusių Platelių dvaro savininkų vaikai: grafaitė Marija Šuazel ir jos brolis Gabrielius, kuris buvo Papilio dvaro savininkas. Greta Platelių bažnyčios – klebonija. Ji pastatyta 1903 m. Šis pastatas jungiasi su Platelių vidurine mokykla, nes sovietinės valdžios metais klebonijos patalpose veikė Platelių mokykla. Tuo laiku buvo pastatyti du priestatai. Juose ir šiuo metu – Platelių vidurinė mokykla.
 
  

Gandingos piliakalnis Plungės rajonas

 Gandinga priklauso seniausiam Lietuvos gyvenviečių tinklui, kuris formavosi dar valstybingumo susidarymo išvakarėse kaip gentinių susivienijimų centrų sistema, turinti ryškią gynybinę funkciją. Vėliau šio tinklo gyvenvietės vystėsi skirtingai, priklausomai nuo gamtos sąlygų: dalis jų, įsikūrusios prie svarbių kelių, tapo stambiomis gyvenvietėmis, o kitos praradusios gynybinę funkciją pradingo iš žemėlapių (Pilėnai, Voruta). Prie pastarųjų minėtina ir Gandinga. Dėl savo išskirtinio kraštovaizdžio, juosiama giliai įsirėžusių Babrungo slėnio kilpų, Gandinga praeityje garsėjo patogia gynybine padėtimi. Pradėjus jungtis gentims, iškilus poreikiui ginti teritoriją, būta minčių atitverti patogų Babrungo kilpos aukštumos kyšulį pylimu bei grioviu ir įrengti čia aštriakuolių sienos saugomą įtvirtintą gyvenvietę su patogia žemdirbystei vieta gretimais. Deja, rašytiniai šaltiniai apie tai labai skurdūs.


Gandingos kūrimosi pradmenys, kaip ir vietovardžio kilmė, glaudžiai susiję su žemaičių etnogeneze ir kadaise čia gyvenusiais kuršiais. Tai liudija legendų gausa ir paplitę mitologiniai įvaizdžiai. Apie Gandingos piliakalnį yra surinkta net 14 legendų. Viena iš jų byloja, kad kadaise Gandingoje gyvenęs ponas Krontauskas, kuris turėjęs tris sūnus ir dukterį. Kartą Pasklepiuose pjaunant šieną ponas po medžiu radęs geležinę dėžę, pilnutėlę aukso. Už auksą velnias paprašęs atiduoti tą, kurį ponas pirmą sutiksiąs grįždamas namo. Krontauskas dvare laikęs piktus šunis, kurie visada pirmieji jį pasitikdavo, todėl sutikęs su šia sąlyga. Susižėręs auksą jis leidosi namo, keldamas kuo didesnį triukšmą, kad sukeltų ant kojų šunis. Tačiau pasitikti tėvo išbėgo duktė. Vos jaunoji panelė peržengusi kiemo vartus, kai pakilęs baisus viesulas ir nusinešęs ją į Gandingos pilį. Tris dienas ir tris naktis apylinkės gyventojai girdėję iš pilies sklindant riksmą ir graudžius vaitojimus, bet niekas pono dukters išvaduoti negalėjęs. Praėjus daugeliui metų, kai Krontauskų dvaro jau nebebuvo nė žymės, per Gandingą į Plungę ėjęs jaunuolis netoli Babrungo liepto išvydęs verkiančią jauną, gražią merginą. Ši papasakojusi visą istoriją ir pasakiusi, kad jaunuolis galįs ją išvaduoti, jeigu pabučiuosiąs tą, kurį sutiksiąs prie liepto. Vaikinas pažadėjęs, bet, ant liepto pamatęs didelę bjaurią rupūžę, savo žodžio netesėjo. Nuo to laiko apie Krontauskus niekas negirdėjęs. Mitologiškai reikšminga yra ir paini Gandingos vandenų struktūra, kilpomis išraizgyta tarp sudėtingų paviršiaus formų. Rašytiniuose šaltiniuose yra žinių apie tai, kad Gandingos apylinkėje buvusi stabmeldžių šventykla, kurioje kūrenta šventoji ugnis (L. Kšivickis, N. Vėlius, M. Valančius). E. Ravickienė rašo: „Retas piliakalnis taip apipintas padavimais, kaip Gandinga. Tai tiesiog pasakų aruodas apie požemius, neišsenkančius turtus, velnius”.
 
Kada įsikūrė pirmoji pilis, galima pasakyti tik apytikriai. Gandingos įtvirtinimų pradžia yra vėlyvesnė negu kai kurių ankstyvųjų nedidelių ir menkai stiprintų piliakalnių apylinkėje. Tačiau tarp didesnių sustiprėjusių genčių įrengtų piliakalnių su medžio ir žemės įtvirtinimų perimetrinėmis pilaitėmis, Gandingą galime laikyti viena ankstesnių. Kaip liudija senųjų gyventojų pėdsakų gausumas Babrungo paslėniais, Gandingoje įsitvirtinusios gentys racionaliai pasinaudojo patogiu vietovės reljefu ir gamtiniais turtais (augalija, gamtiškai drenuotais lydiminės žemdirbystės sklypais), todėl ilgainiui pralenkė daugelį aplinkinių genčių. Rasti radiniai apima I tūkstantmetį ir II tūkstantmečio pradžią, o laipsniškas jų gausėjimas IX –XIII a. rodo Gandingos komplekso svarbą bei gyventojų skaičiaus augimą.

Intensyvėjantys prekybos mainai bei kariniai konfliktai lėmė ankstyvas valstybingumo užuomazgas kuršių žemėse. Per daugelį šimtmečių trukusias kovas Žemaitijoje susiformavo bene tankiausias gynybinių įrenginių tinklas, kurio viena grandžių buvo medinė Gandingos pilis. Šiandien iš archeologinių radinių galima spręsti, kad Gandingos pilis buvo sunkiai prieinama, ir tik iš vakarų pusės. Iš šiaurės, rytų ir pietų piliakalnį supo Babrungo upė stačiais, šaltiniuotais krantais. Piliakalnis supiltas ant kalno iškyšulio, kuris vakarų pusėje pereina į plyną lauką, o pasiekęs gilioje dauboje tekantį Babrungą sudaro aukštą pusiasalį. Piliakalnio vakarinėje dalyje yra išlikęs pylimas, kiek aukščiau turėjo būti dar vienas. XIII – XVIII a. Gandinga buvo valsčiaus centras, 1529 – 1567 m. ji randama neprivilegijuotų Lietuvos miestų sąraše. Nunykusi dar viduramžiais, Gandinga rašytiniuose šaltiniuose beveik neminima.

 Ekologiško kempingo administracija